Helovynas daugelyje Vakarų šalyse yra švenčiamas nuo seno. Senovės keltai, gyvenę prieš du tūkstančius metų, lapkričio pirmąją dieną šventė Naujuosius metus. Naujųjų metų išvakarėse – spalio 31-ąją, keltai persirengdavo: užsidėdavo žvėrių galvų iškamšas, apsimuturiuodavo žvėrių kailiais, mat nenorėdavo, kad į pasaulį sugrįžusios dvasios juos atpažintų. Stengdamiesi, kad dvasios jų neapsėstų, persirengėliai triukšmaudavo kiek įmanydami.
Laikas, kai nukrenta lapai, atšąla ir ima anksti temti, visais laikais žmonėms kėlė neapsakomą baimę. Jie tikėjo, kad šiuo laiku riba tarp realaus ir pomirtinio pasaulio išnyksta ir dvasios gali sugrįžti. Todėl lapkričio pradžioje daugelyje tautų nuo seno iki šiol, yra švenčiamos šventės susijusios su mirtimi, dvasiomis ir protėvių vėlėmis. Mūsuose Helovinas vis dar tapatinamas su Vėlinėmis – mirusiųjų pagerbimo švente, kuomet nepriimtinas joks triukšmingumas, o reikalinga ramybė ir susikaupimas. Tad linksmybės, kurios yra būdingos šiai šventei, pas mus vis dar nėra labai priimtinos. Tačiau mūsų globos namuose, ši šventė yra patapusi viena iš laukiamiausių ir mėgstamiausių. Tad ir šiais metais į renginį skubėjo gausūs persirengėlių būriai nusiteikę šėlioti bei smagiai leisti laiką. Vienai dienai virtusios ,,mistinės“ bei ,,fantastinės“ būtybės demonstravo savo išmones, gudrumą ir vikrumą žaisdami įvairius smagius bei judrius žaidimus. Drąsiausieji save išbandė dalyvaudami ,,paslaptį slepiančiuose“ užduotyse. Daug buvo šokama bei išdykaujama.
